Kartais man patinka sedėti vandenyje ir galvoti. Man čia patinka. Tylu. Drėgna.
Lauke šilta. Debesuota. Man patinka debesys.
Manau, aš turiu brolių ir seserų. Mes nesame normalūs. Mes buvome sukurti. Kaip sename kine apie pabaisas. Mokslo magija. Žaibas pilyje. Magiškasis mokslas.
Kyla vėjas.
Daktaras Nuostebuklas mus sukūrė ir gali perdaryti. Bet dabar man darosi įdomu. Ar mes pasikeičiame, kai mirštame? Ar aš pasikeičiau? Ar aš esu toks pat, kaip buvau, ar tas, kuris kažkada buvo, pasikeitė? Ar galėsiu aš grįžti, ar jau busiu pasmerktas? Ar galiu aš neštis toliau savo prisiminimus? Ar tai tiesiog kažkokio mechanizmo maži jungikliai, kuriuos galima išjungti ir įjungti? Aš žinau, kad po pirmosios laidos buvo pagaminta dar daugiau Ponаičių. Ponaitis Reddas vienintelis likęs iš pirmųjų.
Jaučiu, nereikėjo sakyti jo vardo. Reikėtų kur nors pasislėpti.
Kartais man baisu. Baisu, kas bus toliau. Baisu, kad vienas iš jų mane ras. Aš bijau Reddo ir Dryžiaus. Jie mane nužudys. Aš nenoriu mirti. Aš noriu likti čia, savo pelkėje…
Lyja. Man patinka lietus.
Bet aš vis dar mąstau. Aš tiesiog serijos dalis ar stebuklas? Kas aš esu?
…manau, aš žinau, kas aš esu. Aš esu ponaitis Žuvis. Aš esu aš. Aš patenkintas.
Prieš šį pasakojimą yra: 15. Poniutė Saldžioji, aut. The Deadly Moose
Po šio pasakojimo seka: Pabaiga, aut. Salman Corbette
